Mąstau, įsivaizduoju, jaučiu, vadinasi esu. Tačiau jokia mintis ar jausmas nėra galutiniai. Gyvendami nuolatinio kismo pasaulyje, kiekvienam iš mūsų kartais tenka stabtelti ir iš naujo įvertinti tai ką mąstome, įsivaizduojame ir jaučiame, o kartu ir iš naujo patirti savo ribas bei leistis į tikrojo „aš“ paieškas.

 

Naujausio trupės „Nuepiko“ šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“ centre – žmogus ir kasdienės jo transformacijos. Spektaklyje gvildenamas žmogiškosios prigimties ribotumas ir neišmatuojamas noras pažinti save bei pasaulį. Tai spektaklis apie autentiškumo, kūrybiškumo ir vidinio savęs paieškas.

 

Spektaklis, įkvėptas paveikslų

 

Spektaklyje trupės nariai įkvėpimo semiasi iš airių tapytojo Francis Bacono drobių. Unikalia raiška garsėjęs menininkas, Antrojo Pasaulinio karo metraštininkas, savo darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tampa ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančiąja linija. „Spektaklį, visų pirma, suprantame kaip vizualų kūrinį, siekiame kalbėti vaizdiniais ir metaforomis.“ – mintimis dalinasi vienas iš trupės įkūrėjų, „Auksinio Scenos kryžiaus“ laureatas Marius Pinigis.

​

Žiūrovams – kvietimas susitikti su savimi

 

Anot šokėjų, spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė šiandieninės visuomenės neaplenkiantis egzistencinis nerimas. „Pandemijos, karo ir kitų socialinių iššūkių akivaizdoje, aplanko jausmas, kad gyvename „ant ribos“. Šiose sudėtingose situacijose daugeliui iš mūsų tenka permąstyti savo kasdienius socialinius vaidmenis, susitikti su paprastai nematoma savo puse. Tai spektaklis apie mus ir mūsų visuomenę, bei savotiškas savojo „aš“ paieškas.“ – pasakoja Marius Pinigis.

 

Spektaklio kūrėjai judesio kalba tyrinėja žmogiškąsias ribas ir vidinius barjerus, kuriuos peržengus, pradeda skleistis žmogaus kūrybiškumas. Kartu tai pasakojimas apie įvairialypę žmogiškąją prigimtį. „Net būdami tame pačiame kambaryje, gyvendami panašiomis sąlygomis, ir kalbėdami apie tuos pačius dalykus, dažnai nesusišnekame, nes kiekvienas juos suprantame, jaučiame ir vertiname kitaip, per savo patirčių prizmę.“ – toliau mintimis dalinasi Marius Pinigis.